„– Bobule, kodėl dūmai eina per kaminą, o ne pirkion? – domisis Antanukas.
– Todėl, anūkėli, kad kamine yra skylė. Ji tai ir ryja dūmus [...]
Jam jau vaidenasi, kad ten aukštai, ant stogo, ties kaminu, tupi kažkas, kaip katė, ir vis ryja, vis ryja dūmus.“ (Vincas Mickevičius-Krėvė, „Antanuko rytas“)
Medžių sodinimas – gyvas lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys! Vardiniai medžiai auga daugelyje mūsų krašto sodybų ir kaimų. Šiandien įprasta paimti ūgtelėjusius medelius vienoje vietoje ir pasodinti kitoje. Senesnis būdas, matyt, bus buvęs medžio vaisių daiginimas, sodinimas. Tai lyg pirmapradė apeiga: sėkla iš Žemės paima jos galią, įkūnija gyvybę ir gyvenimą.
Šiandien mėgstamos „Derliaus šventės“ yra senovinės baltų šventės, vadintos Rudenojais, tąsa. Kokia tai šventė ir kokios jos šiuolaikiniai pavidalai?
„Jie turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius“ – XV amžiuje rašė J. Dlugošas...
Lietuvių kaip ir graikų supratimu, sėdi trys bobos po langu, savo verpalais užsiima ir gimstančio žmogaus likimą lemia. Po to jau gyveni, bandai ir vienaip, ir kitaip gyventi, o gaunasi kaip visada. Čia toks visai liūdnas atvejis, tekstilė kažkokia beviltiška.
Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...Laisvais protarpiais paskaitau Valentino Sventicko knygą apie Justiną Marcinkevičių ir bent tris kartus per dieną paties Marcinkevičiaus „Grybų karą“. O aplink dygsta grybai...
Kultūrą pavadindami prigimtine ją išskiriame iš kultūrinės visumos. Ji tampa lyg ir keistu, mažai pažįstamu, netgi marginaliniu ar svetimu reiškiniu. Regis, taip atsitinka dėl žmogaus įgimto polinkio mąstyti priešpriešomis. Tačiau Lietuvoje nėra jokių dviejų kultūrų – prigimtinės ir šiuolaikinės, o yra tiesiog lietuviška kultūra, į kurią patenka ir liaudies dainos su visais šiuolaikiniais perkūrimais, ir moderni literatūra, ir rožės su lelijomis...
11-asis prigimtinės kultūros seminaras "Prigimtinė kultūra ir laisvė" vėl vyko Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejuje. Muziejaus ekspozicija pasirodė dėkinga tokiai temai. Mat istorijos bėgyje Lietuvos žemdirbiai turėjo skirtingas galimybes laisvai arba ne pasirinkti vietą savo sodyboms, dėstyti jose statinius, sodinti medžius.
Prieš pat prigimtinės kultūros seminarą atsidūrusi tarp Grėtės draugų Berlyne, buvau paklausta, ką mes tame seminare darome. Nors buvau įsigilinusi į savo pranešimą tema „Man viskas lingva“, atsakyti lengva nebuvo.
Šiandien prasideda akademinis prigimtinės kultūros seminaras. Seminaras vyksta Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Seminarą organizuoja Prigimtinės kultūros institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Rumšiškių muziejaus dvaro akademija. Seminaro pranešėjai literatūros ir tautosakos tyrėjai, istorikai, filosofai, architektai, menotyrininkai; tarp jų literatūrologė Viktorija Daujotytė, istorikai Antanas Kulakauskas, Rimvydas Laužikas, Vykintas Vaitkevičius, etnologės Giedrė Šmitienė, Aušra Žičkienė, filosofai Jurga Jonutytė, Žilvinas Svigaris. Seminaras remiamas Lietuvos kultūros tarybos.
"Turėdavo ta nosinė lyg ir atsisveikinimo reikšmę. Kaip laiškas – tuščias popieriaus lapas būtų, ten minčių daug sudėta, bet nieko negali perskaityt..."