Kultūrą pavadindami prigimtine ją išskiriame iš kultūrinės visumos. Ji tampa lyg ir kažkuo kitu nei paprasta kultūra – netgi keistu, mažai pažįstamu, marginaliniu ar svetimu reiškiniu, su kuriuo dauguma žmonių manosi neturį nieko bendra.  Panašias mintis kelia ir etninės kultūros sąvoka, dažno laikoma esanti ne visų, o tik tų, kurie dainuoja folkloriniuose ansambliuose, daro šiaudinius sodus ar važiuoja į Rumšiškes švęsti Užgavėnių...

Regis, taip atsitinka dėl žmogaus įgimto polinkio mąstyti priešpriešomis. Jos įsitvirtinę ir akademinėje visuomenėje, ir platesniu mastu – kalbant apie kultūrą dažnai vartojamos dualistinės sąvokos: profesionalu vs. liaudiška, miestiška vs. kaimiška, šiuolaikiška vs. senamadiška ir t.t. Vis dėlto, kalbant apie kultūrą, jos tolydžią kaitą ir sąveiką su kitomis, daugialypiškumą ir sluoksniškumą, toks dualizmas anaiptol nepadeda suprasti dalykų esmės.

Lietuvoje nėra jokių dviejų kultūrų – prigimtinės ir šiuolaikinės, o yra tiesiog lietuviška kultūra, į kurią patenka ir liaudies dainos su visais šiuolaikiniais perkūrimais, ir moderni literatūra, o gal net ir jaunimo subkultūros bei daug daug pačių įvairiausių reiškinių, jei tik jie nėra visiškai mechaniškas  kitų kultūrų – nesvarbu, amerikietiškos, indiškos ar arabiškos − perkėlimas į Lietuvą. Visais atvejais yra didesnė ar mažesnė lietuviškos tradicijos ir vietinės terpės įtaka, kurią galima atpažinti. Esminis klausimas tiktai – kiek tos įtakos, užtikrinančios tradicijos tęstinumą, lieka. Kitaip tariant, kalba eina apie prigimtinės kultūros (kurią aš suprantu kaip paveldėtąją kultūrą) tankį.  Ar tie lietuviški ypatumai, glūdintys viename ar kitame kultūriniame reiškinyje, yra kaip tankus miškas, ar kaip vienišas medelis slenkančiame upės šlaite? Ar iš nupjautų liepų kelmų želia jaunų liepų atžalos, ar, deja, proskyna apauga invaziniais augalais – gražiai žydinčiais lubinais, atkeliavusiais iš Britų Kolumbijos, ar grėsmingaisiais Sosnovskio barščiais, nustelbiančiais ir naikinančiais vietines augalų rūšis?

Prigimtinė kultūra, kaip skelbia Prigimtinės kultūros instituto svetainės atsklanda, neapsiriboja išorinėmis kultūros formomis, todėl jos tankį vienu žvilgsniu sunku pamatuoti. Jei žemės jutimas basomis kojomis yra prigimtinės kultūros bruožas, tai argi šiandien pajūryje vaikščiojantys poilsiautojai nekalba su smėliu ir jūra basų kojų kalba? Jei labai artimas ryšys su gamta yra esminis mūsų kultūros dėmuo, tai ar ne gamtos prigimtį apmąstau ir išgyvenu, kai baseine  įdėmiai stebiu sūkurinėje vonioje kylančius burbulus ir  atrandu bent dvidešimt skirtingų jų judėjimo būdų, bylojančių apie vandens prigimtį? O lietuvių „esmiškai prigimtiniai“ pomėgiai grybauti, žvejoti, auginti gėles, bitininkauti? Turėti šeimos sodybas kaime? Vaikštinėti parkuose? Plaukti baidarėmis? Kaupti maisto atsargas?  Vaizduotę būtų galima žadinti ir toliau, bet tai kur kas profesionaliau padarys Prigimtinės kultūros seminaras.  Tik maga pridurti, kad bet koks tiesioginis patyrimas ir tiesioginis įsitraukimas į veiklą (pavyzdžiui, šokis, o ne šokių pasirodymo stebėjimas) jau yra prigimtinės kultūros bruožas.

Tačiau ne tik paveldėtų dėmenų sąrašas apibūdina prigimtinės kultūros tankį. Ne mažiau svarbus  jų tarpusavio sąryšis, − audimo būdas, kuriuo visa tai susiaudžia į gražų ir tankų audinį. Viktorija Daujotytė yra pasakiusi, kad prigimtinė kultūra yra gyva tol, kol ji sugeba svetimus dalykus priimti ir pakeisti taip, kad jie nepažeistų tradicijos esmės.  Iškalbingą pavyzdį randu menotyrininkės Teresės Jurkuvienės tyrime apie rožės ir lelijos raštus lietuviškose prijuostėse. Senajai lietuvių ornamentikai buvo būdingi geometriniai, o ne augaliniai raštai. Simbolinę prasmę turintys ženklai – roželės, eglutės, dobiliukai, katpėdėlės – nėra panašūs į konkretaus augalo žiedą; tai abstraktūs, daugiaprasmiai ženklai, turintys menką ryšį su realistiniu  vaizdu. Jie paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir kitose indoeuropietiškos kilmės kultūrose ir dar plačiau. 

Štai „roželė“. Ji lietuviškuose raštuose vaizduojama ne kaip augalas su stiebu, lapais ir žiedais, o vien tik kaip žiedas; į jį  žvelgiama ne iš šono, o iš viršaus: matome geometrinę struktūrą:  

 

Roželė, austa ar siuvinėta raudonais siūlais, − ugnies, gyvybės simbolis, Saulės metafora. Visai kitą prasmę turi lelijos simbolis, atėjęs į lietuvišką audimo tradiciją XVIII a. viduryje iš Vakarų Europoje gamintų šilko, satino, brokato audinių. Barokiniams audiniams būdinga „fontano“ kompozicija, savo siluetu primenanti išsiskleidusį lelijos žiedą.  Tokių kompozicijų XVIII a. pabaigoje atsiranda ir  suvalkiečių prijuostėse.

 

Tačiau nutinka keistas dalykas −  lelijos motyvas imtas geometrizuoti: vaizduojamas nebe vienas lelijos žiedas, o bent ketvertas jų, išrikiuotų apie rombo pavidalo ženklą:

 

Taigi, lelija tampa rože – įprastas ženklas priima naująjį, tačiau jį padaro savasties dalimi.  Prijuosčių ornamentų kaita rodo, kaip tradicija perkeičia naujoves, priderindama prie esamos sistemos. Keičiasi netgi ženklo reikšmė. Lelijos simbolis  krikščioniškų simbolių sistemoje reiškia tyrumą, nekaltybę. Tačiau lietuvių kultūroje prijuostės simbolika susieta su vedybomis ir moters gyvybingumu, vaisingumu; įvairiaspalviai lelijų žiedai mažai ką beturi bendro su pirmine vaizdinio prasme.

Klausimas rimtas: kur yra riba, kada prigimtinės kultūros tankis yra nebepakankamas, kad ji išliktų? Kada jis pasiekia kritinį tašką, kuomet savosios tradicijos likučiai tampa tokie menki, kad ima atrodyti kaip svetimi? Koks yra prigimtinės kultūros tankis kiekvieno mūsų galvoje, širdyje, rankose?

 

Post scriptum

Suvalkietiškos prijuostės, lyginant su kitų Lietuvos etnografinių kraštų prijuostėmis, yra pačios naujoviškiausios. Ir ne tik dėl lelijų rašto, bet ir dėl neįprasto raštų daugiaspalviškumo, spalvinės asimetrijos,  tamsaus dugno (tradicinės prijuostės – baltos) ir modernios kaišytinės audimo technikos. Tačiau visa tai nesutrukdė prieškaryje jas  skelbti „būdingiausiu mūsų etninės dailės pavyzdžiu“. Suvalkietiškos prijuostės buvo eksponuojamos jau pirmosiose lietuvių dailės parodose 1907−1914 metais, jos tapo ir kolekcionavimo objektu.  Lelijų ir jų supaprastinto varianto − tulpių raštus kaip tautinį stilių propagavo tarpukario spauda. Laura Šlapelienė, aplankiusi 1927 metais Kaune surengtą „Lietuviškų prijuosčių parodą“ (sudarytą bemaž tik iš Suvalkijos), agitavo jų raštus taikyti buityje. Štai trumpas pasakojimas iš spaudos:

„Praeitą vasarą vieną sekmadienio rytą atvažiavo iš kaimo Kaunan į bažnyčią vežimas žmonių, tarp jų buvo viena moterėlė visai nemadnai apsirėdžiusi, nes jos sijonas buvo namie austas (rodos, žalias, bet kai moteriškė pasijudina, tai rodės gelsvas, tai – rausvas, tarytum gražiausias šilkas), žiurstas ne kreivo margo rašto dirbtuvės perkaliukas, bet senas tulpėmis kaišytas audinys, kuris iš tolo mirgėjo. Jos balta, plonutės drobės bliuska buvo raudonais užaudiniais papuošta. Įėjus bažnyčion šita moterėlė atsistojo greta miestietiškų panelių. Mergaitės pradėjo tarp savęs šnabždėtis: „Kad turėčiau tokį sijoną, tuojau jį išardyčiau ir užtiesčiau sofą mūsų namie. Kaip gražiai ji atrodytų. Po tam padaryčiau keletą spalvotų paduškėlių ant jos padėti. Ir štai tau originalus daiktas! O aš iš to sijono padaryčiau staltiesę išsiuvinėčiau kraštus tokiomis tulpėmis, kurios buvo ant jos žiursto, tas būtų taipgi gražu. <...> Miestietiškos panelės mokėjo įkainuoti tikrai gražų dalyką“.

 

Literatūra

Teresė Jurkuvienė. Lelijos motyvas lietuvių liaudies tekstilėje. In: Augalų gyvūnai ir simboliai. Vilnius: Gervelė, 1999, p. 248−265.

Miglė Lebednykaitė. Šventadienės prijuostės Lietuvos kultūroje. XIX a. – XX a. pirmoji pusė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2013.