Prigimtinės kultūros sąvoka nėra savaime aiški. Ji yra mūsų kuriama abejojant, tikslinant, permąstant. Kuriama iš tam tikros išgyvenamos būtinybės, iš poreikio, kurį irgi nėra paprasta įvardyti.

Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Šiam vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie  aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams), mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams. Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“. Žodžiai ilgėtis, gedėti, trokšti, mausti praveria dureles tarp žmonių ir vėlių ir leidžia įsižiūrėti į jausminę gyvųjų ryšio su mirusiaiais pusę...

Čia pabandžiau išdėstyti, kad mylimos vietos pasiekiamos tik einant į jas tam tikru būdu. O būdo stabilumą žmogui teikia daiktai. Tad tuos stabilumą ir apibrėžtį teikiančius daiktus čia sąlyginai pavadinu unforma. Malonaus pasiskaitymo.

Nepatogu rašyti apie laidotuves, trikdyti, viena vertus, dalykišką ir skubantį, kita vertus, nenuginčijamai patogų ir jaukų mūsų gyvenimą. Ir ankstesnis tinklaraščio rašinys apie laidotuves buvo nepatogus, bet aiškiai parodęs, kad gyvename laidojimo papročių tarpulaikiu, arba laiku, kaip niekad atviru interpretacijai. Bet į ką atsispirti interpretuojant? Pirmiausia, pagalvojau, permąstytina tai, ką iš ankstesnio laiko žinau, ką spėjau patirti, kai dar ne tik nebuvom girdėję apie urnas, bet ir šarvonės nebuvo pasitraukusios iš namų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvė, aukščiausias sąmonės lygmuo, yra pernelyg abstrakti, pernelyg bendra prigimtinei kultūrai, gyvai ir gyvybingai iš kasdienio gyvenimo konkretybių. daiktų, reiškinių. Bet laisvės modusas neapeinamas ir nepraleidžiamas. Be šito dėmens jokia kultūra negali būti sau pakankama. Vadinasi, negali atlikti ir žmones organizuojančio, telkiančio, bendruomenės galias paskirstančio ir perskirstančio vaidmens.

Iki šiol žinojome, kad Lietuvos laisvės kovų kraštovaizdį sudaro karinės stovyklavietės, žeminės ir bunkeriai, kautynių, partizanų kūnų niekinimo, laidojimo ir kitos vietos. Šiandien mąstau apie tai, kokios reikšmingos ir brangios laisvės kovotojų žūties vietos – tos, kuriose už mūsų Tėvynę buvo pralietas kraujas, kuriose laisvės vardan buvo paaukota gyvybė.

Daugelio mano draugų galvose dominuoja žili plaukai. Ne, mes dar ne seni, bet vis dažiau akiplotyje pasirodo laidotuvės, kuriomis mes rūpinamės. Mes aptikome, kad šarvone jau rūpinasi patikimos specialistų rankos. Nebėra prausimo, barzdos skutimo, rengimo, budynių per naktį. Mirusysis nakčiai pasilieka savo trumpalaikiam ofise, o artimieji eina namo. Pailsėti, nesijaudinti, kuo mažiau santykio su mirusiu kūnu, nes jį matant ir liečiant labai sunku patikėti kad jis jau nebe jis. Raminančių dozė.

Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.

Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?

Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.