„Kam man tas paveldas ir kokia iš jo nauda?“ – šiandien to klausia daugelis paveldo vertybių savininkų. Teisybė, jie turi žemės mokesčio, vertybės priežiūros prievolę ir... garbę, kurios neįmanoma pamatuoti. Su šia garbe, kaip didele laime, šių metų birželio 7-ąją Prigimtinės kultūros institutas savo nuosavybėn ir globon priėmė Senųjų Trakų seniūnijoje esantį Bedugnės kapinyną – didžiojo Lietuvos ir Trakų kunigaikščio Kęstučio kariaunos laidojimo vietą.

Nuo partizaninio karo pradžios laisvės kovotojai dėjo visas pastangas ir dažnai rizikavo gyvybe kaupdami, norėdami mums išsaugoti savo archyvą. Per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tai tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos aruodas.
Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias, kuriuo privalome žengti. Kalbu apie skaitmeninį archyvą, kuriame būtų sutelkti ir žmonių išsaugoti, ir į daugelį fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai.

Šiandien - Žolinė. Šios dienos žolių puokštė ir gydo, ir saugo namus, ir lemia javų, daržovių, sodų derlių, ir dargi pagelbsti po mirties.  Be viso to, tai tiesiog labai graži puokštė, kurioje dera šiuo metu žydinčios pievų žolės ir „naminės“ gėlės, o greta jų apversti šaknimis į viršų savo apvalius bei ištįsusius pavidalus rodo burokėliai, morkos ir svogūnai, prie jų priglunda kopūsto lapas, ilgais akuotais švelniai virpa rugiai, mirksi avižų akelės, svyra sunkūs kviečių grūdai. Rinkdami Žolinių puokštes, iš žiedų, šaknų ir vaisių tveriame žydintį ir derantį pasaulį...   

Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene. Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą...