Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene. Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą...

Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi Lietuvos ąžuolai išliko sodybų, kaimų, dvarų erdvėje. Nuo kirvio ten juos saugojo šeimininkų pagarba senovei, atsakomybė ir pasididžiavimas.

Svarstomi prigimtinės kultūros apibrėžimai kursto sąmonę ir prisiminimus, prieš akis iškyla vietos, kuriose tvirtai auga – šaknijasi – prigimtinė kultūra, kurios ją reiškia, vaizduoja. Nuo vietų neatsiejami žmonės, susitikimai su jais, nuotraukose įamžintos pasivaikščiojimų ir pokalbių akimirkos; svarbu justi, girdėti, matyti taip pat, kaip vietinis žmogus, labai svarbu išmokti, sužinoti kaip ieškoti, pažinti ir saugoti.

Kovo 27-ąją, po paskaitų Klaipėdos universiteto mūruose, greitai pasiekiu Žemaičių aukštumas. Girgždūtė Telšių, Kelmės ir Šilalės rajonų paribyje priklauso didžiųjų krašto kalvų grandinei: rytuose dunkso Spąstis (Sponstis), pietuose – Medvėgalis, o šiaurėje – Moteraitis, Sprūdė ir Šatrija. Į aštuntą dešimtį įkopusi Irena Radavičiūtė-Andrulienė, kilusi iš Užgirių kaimo, dabar gyvenanti Karklėnuose, ilgametė geografijos mokytoja, sutinka būti mano vedlė ir parodyti senąjį kelią į Girgždūtę iš šiaurės pusės. Vyresnioji karta retai ryžtasi tokioms kelionėms pėsčiomis, todėl kiekviena iš jų svarbi ir įkvepianti.