Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.

Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene. Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą...

Gimtoji kalba, turėdama neišsenkantį, nuolat plečiamą žodžių lizdų lobyną, yra  kalbinė kūrinija, leidžianti kalbėtojams  gyventi kūrybos veiksme. Tarptautiniai žodžiai, nors labai lengvai įsilieja į gimtąją kalbą, yra vieniši, be lizdų, be šeimų, be giminių. Jie nežadina vaizduotės ne dėl to, kad nežinotume šių žodžių kilmės, tačiau  dėl to, jog jie nekuria vaizdų...

Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?

Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi ...

Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.

Svarstomi prigimtinės kultūros apibrėžimai kursto sąmonę ir prisiminimus, prieš akis iškyla vietos, kuriose tvirtai auga – šaknijasi – prigimtinė kultūra, kurios ją reiškia, vaizduoja. Nuo vietų neatsiejami žmonės, susitikimai su jais, nuotraukose įamžintos pasivaikščiojimų ir pokalbių akimirkos; svarbu justi, girdėti, matyti taip pat, kaip vietinis žmogus, labai svarbu išmokti, sužinoti kaip ieškoti, pažinti ir saugoti.

Kovo 27-ąją, po paskaitų Klaipėdos universiteto mūruose, greitai pasiekiu Žemaičių aukštumas. Girgždūtė Telšių, Kelmės ir Šilalės rajonų paribyje priklauso didžiųjų krašto kalvų grandinei: rytuose dunkso Spąstis (Sponstis), pietuose – Medvėgalis, o šiaurėje – Moteraitis, Sprūdė ir Šatrija. Į aštuntą de ...

Po keturių veiklos metų, Prigimtinės kultūros seminaro rengėjai ir Prigimtinės kultūros institutas atveria interneto svetainę ir ‒ savąjį tinklaraštį, kuriame galėsime dalintis naujienomis ištisus metus! 

Ta proga įdomu dirstelėti į tai, ką per tuos metus kaip bitės  į korį sunešėme nuo pirmojo „bičių spiečiaus“, susimetusio Rumšiškėse 2011 metų vasarą.

Nuo 2011 iki 2015 metų surengti 8 Prigimtinės kultūros seminarai, kurių metu perskaityta daugiau kaip 50 pranešimų. Jų temomis paskelbta 19 mokslinių straipsnių,  8 diskusijos, o Prigimtinės kultūros instituto svetainėje galima peržiūrėti net 38 pranešimų ir diskusijų video įrašus!