Skelbiame Henriko Gudavičiaus laišką, adresuotą XV prigimtinės kultūros seminaro „Prigimtinė gamtojauta ir ekologinė sąmonė“ (Pervazninkai, 2018 m. birželio 28−liepos 1 d.) dalyviams. Šiuo laišku autorius neakivaizdžiai įsiterpė į seminaro metu vykusį apskrito stalo pokalbį „Tradicinė kultūra ir gamtosauga: nutolimai, priartėjimai, sampynos“.

 

Ką gi kaimo žmonės dirba visą dieną? Ką dirba dabar, per stichinę sausrą? Ogi nesiveržia į konferencijas. Nebent bažnyčios šventoriuje pasišneka nukeldami kepures prieš Petrą ir Povilą. Be abejo, laisto daržus, gėles, laisvesnę minutę prausiasi prakaituotus veidus. Šienauja. Kažkaip pašeria savuosius gyvulius, kurie liūdnokai vaikšto po aptvertą ganyklą, o joje taip viskas nugraužta, taip išgeltę, kad galima utėlę ganyti, niekur nepasislėps.

Dabar pats laikas rišti beržines vantas, geriausiai laikosi lapas. Šeštadienis – tai pirties diena, ir kaimo laikas turėtų būti matuojamas nuo šeštadienio iki šeštadienio. Dabar jau kaip tik galima ištraukti iš upelio prieš mėnesį sumerktas liepų karnas, jos išmirko, ir lengvai plyšta geltoni kvepiantys plaušai, šiek tiek dvelkiantys moliuskais, be to, po tomis karnomis slėpėsi mažytės žuvelės šližiai...

Laikas pjauti ir žydinčias jonažoles, raudonėlius, vingiorykštes, gauromečius, šlamučius, tuoj reikės skinti žemuogių raustančius lapus, nes viskas skuba. Drėgnose apyežerėse yra mėlynių, jau rausta avietės... Kaip gera, kai visus tuos darbus dar sugebam nudirbti be technikos, be to „įdaiktinto darbo“, prie kurio neretai šliejasi tiek daug apsukrių pelno siekėjų ir gavėjų.

Bet svarbiausia, žinoma, laistyti, nuolat palaikyti augalų gyvybę, vis dar laukiant lietaus. Liškiavos senbuvis mokytojas Juozas Balčius sako, kad iškelia per dieną šimtą kibirų vandens iš šulinio. Jo brolis, jau a. a. literatūrologas ir filosofas, profesorius Jonas Balčius – labai svarbios knygos „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“ autorius. Jono Balčiaus monografiją reikia skaityti ilgai ir atidžiai, tik tada paaiškės, kad niekas kitas iš dzūkų neišdrįso taip sugretinti dviejų lietuvių – žemaičio Daukanto ir aukštaičio Baranausko. Ir būtent šitaip aiškėja lietuvių išskirtinumas, jų tikri keliai ir klystkeliai... Aš klausiu Juozo, kodėl jis savo gėlių ir daržų nelaisto vandentiekio vandeniu, Liškiavoj gi vandentiekis jau yra. Brangu, atsako Juozas, mano pensija maža. Juozas Balčius dirbo Druskininkuose, buvo istorijos mokytojas. Be to, kalba jis man toliau, kai pats prisisemi vandens iš šulinio, tai augalėlius laistai atsargiai, stropiai, žiūrėdamas, kaip jie geria. Pats matai ir žinai, kad šitam labiausiai reikia, bet pakeliui prašo kitas. Visiems sausra...

Mes kalbamės, ir aš prisimenu, kad visai panašiai prieš daugelį metų Mosėdyje pasakojo Vaclovas Intas. Visi žinom Into akmenis. Bet kiek jis ten visko sodino ir sėjo! Ir laistė per sausras. Dirbo pats, dažniausiai be technikos. Su dviračiu vis važiavo. Ir laistė augalus su kaušu. Esu siuntęs jam laiške lietuvinės naktižiedės sėklų, jis prašė, žinojo, kad Pietų Lietuvoj ji auga.

O juk šitaip man visai neseniai kalbėjo ir Vytautas Almanis, kai gegužės 19 dieną nuvažiavom su dukra Elze ir jos draugu į Žiemgalą. Dabar Almanio ąžuolynas (devyni hektarai!) jau tikrai sutvirtėjęs, ,,pabėgęs“ nuo žvėrių ir sausrų, tačiau mažus ąžuolėlius reikėdavo laistyti. Apie tai Vytautas rašo publicistikos knygoje „Tolstančios salos“, aišku, kad tos salos yra vienkiemiai... Prie pat Latvijos sienos, prie Tervetės, savo tėvų žemėje Vytautas pasodino ąžuolyną, dirbo vienas, tik su kastuvu, rinko giles nuo geriausių savo krašto ąžuolų... Šiek tiek minėjau apie tai internetinio dienraščio Bernardinai.lt Kultūros pokalbių skiltyje. Ir jeigu netikėta bacila nebūtų manęs paguldžiusi, jeigu būčiau galėjęs atvažiuoti į šį susitikimą, bijau, kad pamiršęs Jūsų garbaus susibūrimo ir pokalbio temą, pasakočiau visiems apie šį nepaprastos valios žmogų, tikrą kaimietį, miškininką ir rašytoją, visais būdais vengiantį bet kokio ryšio su kosmosu.

Bet ar šių metų stichinė sausra – pati baisiausia? Ne. Būtent 1992 metų vasara buvo lyg žaizdras. Tų metų liepos 9 – osios naktį Dzūkijoje buvo stipri šalna. Tikra anomalija. Ir po to labai degė miškai. Rytą išėjęs į girininkijos kiemą, vis jusdavai degėsių tvaiką. Nors, atrodo, kad dar didesnį išbandymą dzūkai buvo išgyvenę 1937-ųjų metų vasarą. Apie tai rašė savo dienoraščiuose Margionių kaimo šviesuolis, mokytojas Vaclovas Balevičius. Jo liudijimu, visai nebuvo grikių derliaus, o juk grikiai – stepių kultūra. Margioniškiai net pasitelkdami magiją, naktmis arė Skroblaus upelį, šitaip tikėdamiesi prisišaukti lietų....

Kokia mano šio laiško padrikų minčių gija pagrindinė? Išbūk čia, kaime, niekur be reikalo nevažiuok. Skaityk Romualdo Granausko apsakymus lyg maldą: tokie jau mes varguoliai, tokie nuskriausti, o išbūnam, išlaikom tai, ką vadinam lietuviškumu. Ir Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ tartum malda mums, Lietuvos vyrams – reikia tokio užsispyrimo, tokios kantrybės... Būk Lietuvoje, tai svarbiausia. „Nevažiuok į Ameriką. Tenai vien šūkis „Laikas – pinigai“ užmuša protaujantį žmogų.“ Kieno šitie žodžiai? Vydūno. Žodžiai iš Prano Mikalausko – Antalkio knygos „Nepažįstamas Vydūnas“, išleistos 1991 metais. Knygos autorius – buvęs Vydūno mokinys ir pacientas, Vilkijos profesinės technikos mokykloje įkūręs turtingą muziejų, kuriame buvo saugomi net ir žymaus baltisto V. Falkenhano laiškai. Pranas Antalkis turėjo lakią vaizduotę, daug rašė, su vienminčiais leido pogrindinį laikraštį „Katakombos“, jį persekiojo KGB. Dabar jis užmirštas, nežinia kodėl. Pirmaisiais Atgimimo metais į Antalkės piliakalnį prie Vilkijos kopėme trise: aš, tada dar savo dvasios kranto nerandantis klajoklis, mano kurso draugas agronomas Rimutis Puodžiukaitis, kaunietis, žuvęs Vilkijoje neaiškiomis aplinkybėmis... ir Vydūno pasekėjas Pranas Antalkis. Aišku, kad vis pažvelgdami į Nemuną, mes trise kalbėjomės apie Lietuvą. Prisimenu tai todėl, kad ir Jūsų rimti pokalbiai šiomis dienomis taip pat vyksta prie Nemuno.

 Aušrinės viensėdis, 2018 metų birželio 29 diena

Nuotraukoje – Nemunas prie Sudargo piliakalnių. Fotografavo Saulius Lovčikas, 2018 m. birželio 30 d.