Apie savastį, arba kokia kalba, tokia galva
- 2016 m. gruodžio 3 d.
2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.
Visi turime nuostatų, kurios kyla iš mūsų sielos gelmių arba artimų, gerbiamų žmonių rato, dažnai atsklinda iš knygų ar kitų kūrinių. Jaunystėje pažiūros greitai keičiasi, o tai, kas ištinka suaugus, paprastai tampa vertybėmis, pačia tikriausia s a v a s t i m i. Neatskiriama manosios dalis – galvoti, kalbėti ir rašyti lietuviškai; ieškoti atitikmenų ir svarstyti naujadarų kūrimo galimybę. Tai be mažiausios abejonės susiję su prigimtine kultūra ir bendraminčiais tyrinėtojais. Šiandien matau, kad pasirinkimas seniai tapo apsisprendimu, kad tai jau yra mano būtis ir laikysena, apie kurią iki šiol neturėjau progos papasakoti plačiau.
Pradžia, nors negaliu jos tiksliai prisiminti, buvo labai sunki. Reikšdamas mintis, ieškodamas žodžių, jaučiausi lyg koks naujakurys, nežinantis tvarkos, nepažįstantis vietų ir žmonių. Turiu pabrėžti, kad tai ne pavienių žodžių vartojimo klausimas, nes dažnai pakaitalas reikalauja savo sakinio, daugiau žodžių, kitokio tęsinio (įdomumo dėlei kalbėdami pamėginkite daiktavardį alternatyva (pranc. alternative < lot. alterno, reikšme „kaitalioju“) pakeisti galimybe).
Jei rašydamas turi laiko pasvarstyti, sakinį padailinti, tai viešas kalbėjimas – didelis rimtas iššūkis. Rūpestingai dėstydamas mintis, apdairiai rinkdamas žodžius, nejučia kalbi lėčiau, o tai dažnai trikdo: Kas Tau yra, blogai jautiesi? Juk neišaiškinsi paprastai, kad Tu vertėjauji iš lietuvių į... lietuvių.
Ilgainiui su visu tuo apsipranti. Sunkiau tuomet, kai atsiduri naujame lauke, kurio manyje budinti kalbos tvarkytojo dvasia dar nepažįsta. Bet jei nuošalyje paliktume vienai kuriai sričiai būdingas sąvokas, apibrėžimus, tai pamatytume, kad kelios dešimtys žodžių yra visiems bendri, užėmę lietuviškų pavadinimų vietą ir neužleis jos, jeigu to nenorėsim.
Regionas – vienas iš pirmųjų svetimžodžių, su kuriuo atsisveikinau. Regioniniai parkai, etnografinių regionų metai... sunku rasti vietą, kur jo nebūtų. Kraštas arba sritis skamba puikiai, turi senas šaknis [1]. Daug sunkiau sekasi su centru, nes norėdamas pasakyti vidurys arba viduryje, turi kitaip kurti sakinį. Kartais vietoje regiono centras tenka sakyti svarbiausia (reikšmingiausia, pagrindinė) krašto vieta, bet šia išeitimi nesu visiškai patenkintas.
Užtruko, kol įpratau vietoje kontekstas sakyti laukas, bet dabar pastaruoju labai džiaugiuosi. Jei reikia, kartais dar pasitelkiu sritį arba erdvę. Tiek pat laiko pareikalavo objektas, kuris labai plačiai vartojamas ir vieno pakaitalo visiems atvejams neturi. Vietoje kultūros paveldo objektas šiandien sakau kultūros paveldo vertybė, vietoje tyrimo objektas – tiriamas dalykas arba reiškinys. Sunkiausia priprasti prie objekto kaip struktūros arba tam tikro, paprastai kokio nors didelio radinio lietuviško atitikmens daiktas. Šis vis dar neįprastas ausiai ir akiai.
Jau kuris laikas tradiciją sekasi keisti papročiu, mane ypač įkvepia tai, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštija įvairiomis kalbomis mirgėjo nuo posakių senu papročiu, senu tėvų papročiu ir kitų. Noriu atkreipti dėmesį, kad daugelis svetimžodžių yra pakeičiami labai lengvai:
Diskusija – aptarimas
Dominuoja – vyrauja
Ekspertas – žinovas
Fragmentas – dalis
Informacija – žinios, duomenys
Koncentruoti – telkti
Modernus – šiuolaikinis
Moderuoti – vesti
Natūralus – tikras
Organizatoriai – rengėjai
Tipinis – būdingas
Unikalus – ypatingas, savitas
Puikiai žinau, kad šis sąrašas yra ilgas, jo galo nė nematyti. Suprantu ir tai, kad daugelis svetimžodžių jau yra priimti į lietuvių kalbą, įteisinti ir didelio pavojaus tarsi nekelia. Bet tvirtai laikausi nuomonės, kad ieškodami atitikmenų, atrasdami trūkstamus žodžius, pučiam ir kurstom švenčiausią mūsų tautos židinį. Lietuvių kalba mus puošia, palaiko ir stiprina ryšį su gimtąja žeme, su protėviais.
Viliuosi, kad šios eilutės nors vieną įkvėps ir paskatins skirti didesnį dėmesį savo žodynui, mūsų visų kalbai.
---------------
[1] Plačiau žr.: RAGAUSKAITĖ Alma. „Krašto“ samprata lietuvių kalboje, Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2, p. 64–74.
Be to, daug vertingų žinių pateikia mūsų Žodynas (www.lkz.lt) ir žodžių kilmės aiškintojai, žr.: http://etimologija.baltnexus.lt