1 pav. 1952 m. vasario 6 d. Geručių kaime (Radviliškio r.) į saugumo rankas patekęs vienas iš Juozo Paliūno-Ryto archyvų. Nuotrauka Liongino Savičiaus ir jo dukros Elenos Marijonos Savičaitės baudžiamojoje byloje (LYA f. K-1, ap. 58, b. 23760/3, l. 226)

 

Neįsisąmoninta būtinybė! Taip prieš dvidešimtmetį archeologas Gintautas Zabiela kalbėjo ir rašė apie metalo ieškiklių svarbą archeologijoje, tada iš Atviros Lietuvos fondo lėšų Lietuvos istorijos institutui nupirko vieną pirmųjų ieškiklių Lietuvoje. Šiandien tie patys žodžiai geriausiai tinka kalbant apie Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimą.

Partizanai – tai savo valstybę gynusi Lietuvos kariuomenė. Ją sudarė nereguliarūs savanorių daliniai, kurių kariai turėjo laipsnius, buvo suskirstyti į būrius, kuopas ir net batalionus. Istoriko Bernardo Gailiaus žodžiais tariant, mums nebūtina nustatyti partizanų ryšį su tarpukario kariuomene (nors jis aiškus, norisi pridurti); pakanka paaiškinti, kad okupuota Lietuvos valstybė neišnyko ir negalėjo niekur išnykti. Tačiau atsižvelgiant į daugelį kitų aplinkybių partizanai, tęsia B. Gailius, gali būti laikomi ir iš naujo sukurta Lietuvos kariuomene.* Nuo jos užuomazgų Antrojo pasaulinio karo metais iki paskutiniųjų Lietuvos partizanų vadų žūties neatskiriama šios kariuomenės būties dalis – raštai. Nesuskaičiuojama daugybė pranešimų, aplinkraščių, įsakymų, aktų, karo lauko teismo sprendimų, šifrų, ūkinės ir piniginės apskaitos dokumentų, spaudos leidiniai, sveikinimai, padėkos, laiškai, o kur dar nuotraukos ir fotojuostos. Jų svarba partizanų vadams nekėlė nė mažiausios abejonės, nuo pat 1945 m. žinomi raginimai ir įsakymai rinkti žinias, vesti užrašus ir slėpti žemėje taip, kad priešas nesurastų. Siekta, stengtasi, kad apie juos žinotų ryšininkai, rėmėjai arba kiti labai patikimi žmonės, kurių gyvybei gresia mažesnis pavojus ir jie, viltasi, sulauksią Lietuvos laisvės**.

2 pav.  Česlovas Kišonas, įvairiose Lietuvos vietovėse atradęs 13 partizanų archyvų, rodo Atgimimo metais įsigyto metalo ieškiklio pultą. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka
 

Nepralenktas Lietuvos partizanų archyvų ieškotojas ir atradėjas Česlovas Kišonas sako, kad jam didžiausią įspūdį palikęs Juozas Paliūnas-Rytas (1918–1952). Rūpestis dėl partizaninio karo įamžinimo buvo aiškiai juntamas Prisikėlimo apygardos vadui ir prisiminimų Partizano keliu autoriui gyvam esant; tą patvirtino pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Krakių apylinkėse (Kėdainių r.) atrastas J. Paliūno archyvas (matyt, tiksliau būtų sakyti – jo dalis), kur visi dokumentai ir spauda buvo kuo tvarkingiausiai surūšiuota, aprašyta, perrišta, užantspauduota.

Dabar laikas pasakyti, jog tai, ko partizanai iš paskutiniųjų jėgų siekė – kad mums liktų jų dokumentai*** – per 25 atkurtos Nepriklausomybės metus Lietuvoje tebėra nesuprastas dalykas ir neišsemtas istorijos šaltinių aruodas. Paskelbti politinio ir kai kurie organizacinio pobūdžio partizanų dokumentai, nesvarbu deklaracijos, įsakymai, įstatai ar statutai tik maža dalim atspindi visą partizaninio karo istoriją, kovotojų būtį ir, deja, daugumos jų žūtį. 

3 pav. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Mindaugo Lukošaičio piešinys (Piešinių ciklas REZISTENCIJA. Vilnius, 2014, [piešiniai nenumeruoti])

Dėl žuvusiųjų ypač skaudu – tam partizanai teikė didelį dėmesį ir dėjo pastangas, kad jie nebūtų pamiršti. Tačiau užtenka atsiversti bet kurią iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro 2008 m. pradėto leisti Lietuvos partizanų sričių atlaso dalių kad suprastum, jog Centro tyrėjai dirba ne su Lietuvos partizanų, o su sovietų saugumo archyvo dokumentais. Šiame archyve duomenys apie partizaninį karą yra kuo patogiausiai išrūšiuoti, susegti ir dažnai net išanalizuoti. Tad ko tyrinėtojas dar galėtų geisti? 

Pirmiausia dingteli žodis tiesa. Partizaninio karo tyrinėtojas turėtų siekti ir ieškoti tiesos, tikrų žinių. Jei kryžiuočių kronikų eilutės apie Lietuvą ir lietuvius seniai skaitomos su kritiniu dėmesingumu, tai to nė pašnibždomis negalima pasakyti apie sovietinių sekimo (agentūrinių), veikimo (operatyvinių), baudžiamųjų, tremties ir visų kitų anuomet užvestų bylų skaitymą. Turbūt patys saugumiečiai sapnuose nesvajojo kad jų melas, klastotės ar krauju persunkti tardymo protokolai veiks taip giliai ir ilgai. Veiks net laisvę apgynusioje Lietuvoje.

 

4 pav. 2014 m. lapkričio 5 d. Daugėliškių miške (Raseinių r.), netoli nuo Lietuvos partizanų bunkerio vietos surastas Prisikėlimo apygardos partizanų archyvas, paslėptas 1950 m. pavasarį. Į metalinę dėžutę sudėtuose ritinėliuose partizanai mums paliko iš viso apie 500 dokumentų. Eugenijaus Peikštenio nuotrauka

Lietuvos partizanų archyvo (at)kūrimas – ilgas ir sunkus kelias. Juo seniai esam įpareigoti ir šiandien privalom žengti. Omenyje turiu archyvą, kuriame būtų sutelkti žmonių išsaugoti, o pirmiausiai – į daugelį archyvų fondų, šimtus ir tūkstančius bylų išdalinti partizanų žodžiai ir vaizdai,  ar tai būtų vadų įsakymai, ar dainų sąsiuviniai ar sveikinimo atvirukai. Skaitmeninės jų kopijos visais atžvilgiais bus parankios ir turėtų tapti kiekvienam pasiekiamos. Deramai aprašytų (indeksuotų) archyvinių vienetų visuma: pagal vietas, asmenis, partizanų junginius, temas ir dalykus išmargins partizanų būties paveikslą ir taps nepamainomu tikros partizaninio karo istorijos šaltiniu. 
Žinoma, su svarbia sąlyga, kad skaitmeninis Lietuvos partizanų archyvas XXI a. pradžioje bus kuriamas vienos kurios šiuolaikinės ir, pageidautina, atviro kodo programos pagrindu, o ne MS-DOS operacinėje sistemoje****, kuria tyrinėtojas iki šiol priverstas naudotis naršydamas po Lietuvos Ypatingojo archyvo bylų aprašus.
  
 
 Nuorodos

* Plačiau žr.: Gailius B. Partizanai tada ir šiandien. Vilnius, 2006, p. 33–35.

** Partizano užrašai. LLA V rinktinės štabo raginimas rinkti informaciją. [1945 m.]. Lietuvos Ypatingasis archyvas, f. K–41, ap. 1, b. 102, l. 147; plačiau žr.: Petrauskienė A. Laisvės kovotojų prisiminimai: 1944–1953 m. partizaninio karo dalyvių vardynas, Sunkusis paveldas. Acta Museologica Lithuanica / 2. Vilnius, 2015, p. 201. 
 
*** Užtenka paminėti Pranciškų Prūsaitį-Lapę, kuris likęs vienas – paskutinis – iki pat 1962-ųjų rudens dar rūpinosi ir archyvinių dokumentų saugumu. 
 
**** Viena iš labiausiai 1980–1990 m. laikotarpyje naudotų DOS šeimos operacinių sistemų.