Per Žaliakalnį neinu nuleidus galvą. Vis dairausi į namus, kiemus, langus lyg turėčiau kokį tikslą. Ne tiek aš dairausi, kiek pačios akys klajoja ir atsigauna. Net ir kai einu gatvėmis, kurių namus žinau mintinai ir kurie lyg nesikeičia, vis tiek traukia žiūrėti.

Žaliakalnis – tarpukariu susiformavęs, nuo tada intensyviai gyvenamas Kauno rajonas. Kas jame traukia? Atsakymas, aišku, yra ne vienas.

Esu skaičiusi Alvaro Sizos, portugalų architekto ir architektūros profesoriaus, tokią keistą mintį: tikrieji namo statytojai – ne architektai ir ne statybininkai, bet gyventojai, nesilpstančiom pastangom siekiantys jį išlaikyti. Kaip ir gyvenimas tikras namas visada plėtojasi...

Žaliakalnio namai gražūs, dėl to išlikę, nenugriaunami kaip Šančiuose kam nusipirkus sklypą. Bet tai, ką seka žvilgsnis, yra ne sukurtos architektūros grožis, bet jos šiandieninis išsilaikymas (sunku, aišku, atskirti viena nuo kito). Iš tiesų įdomiausia, kaip vietos gyventojai plėtoja savo namus. Kažkam pritrūko atskiro įėjimo, štai ten sugalvotos durys, kažkam pritrūko dar vieno kambario, nauja tvora turėjo apimti už save pirmesnį medį. Rajonas, kuriame negriaunama, bet prisitaikoma su savo norais, užmačiom, kaprizais, su savo daiktais, vaikais, šunimis, automobiliais, randant jiems visiems vietas ir galimybes būti. Čia susiformavęs tarpinis variantas tarp saugojimo konservuojant, kada nieko negalima liesti, ir barbariško įsiveržimo į susiklosčiusią vietą. Ir nėra paprasta pasakyti, kaip atsitiko taip, kad žmonės tęsia tai, ką randa. Gyvena vieni, antri, treti – paveldėję, perpirkę. Įdomu tai, kad namo paviršiuje visi yra matomi. Kultūros sluosniavimasis yra tai, kas iš tiesų traukia. Lyg ir vienpusė Alvaro Sizos mintis atrodo vis pagrįstesnė ir neveltui galvoje užstrigusi: gerai pastatyti yra daug, bet galėti gyventi yra dar daugiau, kaip tai nebūtų autorinę veiklą sureikšminantiems keista.

Keturmetis vaikas iš Berlyno parsivežė miestų ir namų augimo idėją. Sunku suprasti, kaip ją pasigavo, iš pajustų dydžių, dinamikos, įvairovės, o gal iš dešimto aukšto, kuriame gyveno, atsivėrusios panoramos – vien namai ir bokštai iki horizonto, savaime visa tai lygindamas su savo miestu. Kad ir kaip būtų tai pagavęs, nuolat kalba, kad mūsų miestas irgi auga (‚irgi‘ nurodo į Berlyną) ir kaip mūsų namai pamažu auga. Bet juk iš tiesų tikras miestas visada plėtojasi. Namai nestovi vietoje, auga, mums juose gyvenant. Auga nebūtinai savo teritorija, bet ir kultūriniais sluoksniais. Sluoksniavimasis nėra vien archeologam ir geologam priklausantis reiškinys. Sluoksniavimasis – tai besitęsiantis gyvenimas. Nevienpusis, nevienprasmis, vis su kitais poreikiais. Kartojasi skirdamasis. Ir būtent tada, kai jis tęsiasi iš dalies prisitaikydamas, iš dalies keisdamas intriguoja net ir pavargusį žvilgsnį.

Ir prigimtinė kultūra, jei gyva, yra besiplėtojanti, su naujo lango, durų, priestato galimybe. Savo susisluoksniavimu ir tebesisluoksniavimu yra įdomi ir intriguojanti. Nėra nei vientisa, nei vienalytė, nei pabaigta, jei gyva.

Mano domėjimasis fenomenologija tikriausiai visai atsitiktinai prasidėjo nuo stratigrafijos – sluoksniavimosi – apmąstymų Podorogos knygoje. Ilgai buvau už jų užkliuvusi ir visai norėčiau pasikelti senus dulkėtus popierius. Kažin ar visą skyrių, ar pastraipą ar tik per ilgus metus mano galvoje augusį sakinį rasčiau.

 

Paveikslėlyje J. Buračo „Žaliakalnio kiemai“, 1944.