Daugelio mano draugų galvose dominuoja žili plaukai. Ne, mes dar ne seni, bet vis dažiau akiplotyje pasirodo laidotuvės, kuriomis mes rūpinamės. Mes aptikome, kad šarvone jau rūpinasi patikimos specialistų rankos. Nebėra prausimo, barzdos skutimo, rengimo, budynių per naktį. Mirusysis nakčiai pasilieka savo trumpalaikiam ofise, o artimieji eina namo. Pailsėti, nesijaudinti, kuo mažiau santykio su mirusiu kūnu, nes jį matant ir liečiant labai sunku patikėti kad jis jau nebe jis. Raminančių dozė.

Šiandien - Žolinė. Šios dienos žolių puokštė ir gydo, ir saugo namus, ir lemia javų, daržovių, sodų derlių, ir dargi pagelbsti po mirties.  Be viso to, tai tiesiog labai graži puokštė, kurioje dera šiuo metu žydinčios pievų žolės ir „naminės“ gėlės, o greta jų apversti šaknimis į viršų savo apvalius bei ištįsusius pavidalus rodo burokėliai, morkos ir svogūnai, prie jų priglunda kopūsto lapas, ilgais akuotais švelniai virpa rugiai, mirksi avižų akelės, svyra sunkūs kviečių grūdai. Rinkdami Žolinių puokštes, iš žiedų, šaknų ir vaisių tveriame žydintį ir derantį pasaulį...   

Seniai stebiu vieną keistą dalyką – kaip sodyba tvarkosi pati. Kaip joje įsisėja augalai, kaip jie keliasi iš vienos vietos į kitą ir net kaip apsigyvena gyvūnai. Pojūtis, kad ji tvarkosi pati ir kad mums belieka žiūrėti, keistokas.