Kokiais 1970-80 metais (vyresni prisimena) apie Kauną Nemuno ir Neries pakrantės buvo nusėtos mažais uosteliais. Medines masyvias valtis rakindavo sunkiomis grandinėmis prie į akmenis įtaisytų metalinių žiedų. Kur tos valtys dabar? Supuvo? Senieji meistrai išmirė? Žmonės nustojo plaukioti?

Ieškodamas atsakymų į klausimus apie baltų religijos šventviečių kilmę, raidą ir likimą matau, kad įvedus krikščionybę daugelis iš jų buvo apleistos, įvairiais būdais naikinamos, keičiamos. Krikščionybė keitė pasaulėžiūrą, gyvenseną, tokiu būdu ir kraštovaizdį. Lietuvoje beatodairiškai kirsti valdovo ir diduomenės miškai, kol XVI a. antroje pusėje – XVII a. nei valstybės branduolyje, nei atokiose vietovėse nebeliko brangiausios prekinės medienos – ąžuolų (1 pav.). Palyginimui, 1570 m. Petrašiūnų bajorų miškas prie Kauno buvo taip iškirstas, kad jame nebuvo iš kur paimti nei vieno vienintelio kuolo! Susidaro įspūdis, kad dauguma, galbūt net visi šiandien seniausiais laikomi Lietuvos ąžuolai išliko sodybų, kaimų, dvarų erdvėje. Nuo kirvio ten juos saugojo šeimininkų pagarba senovei, atsakomybė ir pasididžiavimas.

Yra kažkokia, gal ir siaura, bet galimybė suvokti prigimtinę kultūrą žiūrint į vaikų užsiėmimus. Kad ir visiems žinomas vaikų noras turėti šunį. Ir čia ne turėjimo klausimas. Taip suvokdami dažnu atveju iškreipiame vaikų norą – jie nori gyventi su šunimi ar kate. Nori tilpti į šuns būdą arba pasiimti jį į savo kampelį.