Artėja Vėlinės, kadaise vadintos visai kitu vardu ‒ Ilgėmis. Panūdo pažvelgti į šį šventės pavadimą, praverti dureles tarp žmonių ir vėlių,  įsižiūrint į jausminę šio santykio pusę ir klausiant: koks žmogiškasis jausmas verčia daugybę žmonių tądien lankyti savo artimųjų kapus ir būti drauge su jais?

Svarstymai remiasi žodynu ir pluošteliu istorinių duomenų, besisukančiu apie žodį Ilgės, kuris šiandien jau veik užmirštas, įsitvirtinus „Vėlinėms“ ‒ pavadinimui, kurio dar nevartojo net Jonas Basanavičius, 1903 metais skelbdamas leidinį „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“. Užmirštame be reikalo, nes skirtingi šventės pavadinimai atveria skirtingus jos dėmenis. Jau išėję iš vartosenos pavadinimai Kėlimai stalų ar, Žemaitijoje, Šermenys (Vėlinių reikšme), byloja apie vaišes, skirtas vėlėms. O Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje rengti Diedai įvardina pačius protėvius ir jų labui besimeldžiančius senus elgetas, kuriems tądien duota diedaduonė.

Bet ką gi reiškia Ilgės ir iš kur šis žodis ateina?

Motiejus Strijkovskis 1582 m. rašė: „Šventė, Žemaičiuose pagal pagonišką tradiciją švenčiama, vadinasi Ilgės (Iłgy). Ją pradeda maždaug Visų šventųjų dieną. Tą dieną ir neturtingiausias žmogus privalo turėti namuose alaus, ir taip jie geria kelias savaites, vis minėdami mirusiuosius“ (1). Veik tuo pačiu metu Ilgės minimos ir Jono Lasickio, pažymėjusio, kad Ilgės švenčiamos kitą dieną po Visų šventųjų, t.y. lapkričio 2-ąją dieną. „Per šias šventes jie pasikviečia mirusiuosius į pirtį vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių pasatato tam tikslui parengtoje patalpoje, o stalą apkrauna valgiais, gėrimais. Iš ten sugrįžę į savo trobas tris dienas geria, o paskui visus apdarus ir valgius aplaistę palieka kapuose. Pagaliau mojuodami atsisveikina su savųjų vėlėmis“ (2).

1640 m. Tirkšlių dvaro dokumente, kuriuo valstiečiams uždraudžiama laisvai daryti alų, minimos keturios šventės, kurioms leidžiama  pasidaryti alaus ‒ tai vestuvės, krikštynos, Rudenojai* ir Ilgės, kada samdoma šeimyna (3). 

XVIII a. Mažosios Lietuvos žodynai (Jokūbo Brodovskio, Pilypo Ruigio ir kt.) Ilges apibrėžia kaip „das Allerheiligenfest“, t.y., kaip Visų šventųjų šventę.

S. Daukantas „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ 1845 m. Ilges apibūdino taip: „ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino. <...> šventę bengdami, kuri ilgiau nei per dvi nedėli pateko, ėjo paskui į kapus ir tenai lapinėse ir šatrose valgė, ir, šmotelius nupjaustydami, mėčiojo po stalu, ir gėrimus taip pat laistė“ (4). Arašydamas šventę, Daukantas remiasi istoriniais šaltiniais, nes jo laikais taip tebedarą „tik lietuviai apgudusieji apie pilis Balostekę, Usvietč, Uolą, Tripentę ir Piną upes gyvenantys“.

Vis dėl to Ilgių šventės pavadinimas išlieka iki  XIX‒XX a. Jis retkarčiais vartojamas kaip Visų Šventųjų dienos liaudiškas pavadinimas, plg. „Per Ilges jis buvo nuvažiavęs pas gimines pasikieminėt“ (LKŽe: Ilgės; Onuškis, Rokiškio r.)**. Antano Juškos „Lietuviškose dainose“ (1880) Ilgės bežymi tik  kalendorinę dieną, nuo kurios prasideda vestuvių laikotarpis:  „Ilgių šventė kai atėjo, veselijos prasidėjo, seni, jauni ir kuproti visi nori šokinėti“ (5).

Ilgių vardui išaiškinti galimi bent du keliai. Pirmasis jų byloja apie  aukas, skirtas vėlėms ar jų tarpininkams (elgetoms, maldininkams). Mat žodis ilgės iki pat XX a. įvardijo duokles, kurias valstiečiai mokėjo valdovui ar ponams;  lietuviškas ilgių pavadinimas buvo vartojamas rusėnų ir lenkų kalbomis surašytuose XVI‒XVII a. dokumentuose (6). Ilgės duoklių reikšme išliko net XIX a. pabaigos gyvojoje kalboje: „Dovanos: žąsys, vištos, gaidys, linai, verpalas, kiaušiai, dienos darbymetė, kurius valsčionys ponui duoda, vadinas ilgės“ (7).  Tačiau ilgės reiškia ne tik mokesčius, bet ir aukas: žodis ilgioti reiškia „elgetauti“, plg. „Ubagas ilgio[ja] po svietą, t.y. žebravo[ja]“ (LKŽe: ilgioti), ilgiavoti „kalėdoti, t. y. rinkti aukas“ (8). Visa tai mena laikus, kai Ilgių šventės metu, arba, kaip rodo S. Daukanto „Būdas“ ir kiti istoriniai šaltiniai,  per visą Ilgių laikotarpį, trukusį nuo dviejų savaičių iki mėnesio,  buvo dalinamos ilgės ‒ aukos, duoklės ir išmaldos, skirtos visų pirma mirusiems, bet taip pat  ir už mirusiuosius besimeldžiantiems elgetoms bei bažnytines apeigas atliekantiems kunigams. O greta aukojimo, buvo duodamos privalomos duoklės ir mokesčiai, surenkami kaip tik tuo metu, kai nuo laukų baigiamas nuimti derlius ir skerdžiami gyvuliai, kurių neketinama laikyti per žiemą. Tad žodis ilgės „duoklės“ istoriškai galėtų būti susijęs su žodžiais alga, algoti „prašyti išmaldos“, ilgioti „elgetauti“ bei  elgti „išmaldos prašyti“.

Tačiau yra ir kitas kelias, kurį, aiškindamas Ilgių šventę, renkasi Daukantas: „Dėl to vadino ją Ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų“.  Pasivaikščiojus po žodyną, Daukanto mintis rodosi vis labiau įtikėtina. Ant kelio užveda žodis gedėti, reiškiantis ne tik nešioti gedulą (t. y. dėvėti tam tikrus drabužius papročio nustatytą laikotarpį), bet ir patirti tam tikrą jausminę būseną, kurios esminis bruožas yra ilgesys ir iš to kylantis skausmas. Gedėti ‒ tai turėti ryšį su mirusiuoju: „Aš gedžiu, t. y. vis mislio[je] turiu, širdis skausta“. Tas, kas gedi, galvoja apie mirusįjį, tačiau su juo kartu būti nebegali. Tai mintinis ir jausminis buvimas kartu, tačiau negalėjimas to įgyvendinti tikrovėje. Kitaip sakant, tai troškimas, kuris negali būti išpildytas.  

Galima tarti, kad gedėti mirusiojo yra kone tas pats, kas geisti „labai norėti, trokšti“ ar gedauti „ieškoti, ilgėtis“: „Gedauti yra ieškoti, kas buvo, o nėr“. Žodžių gedėti ir gedauti artimumą liudija jų laisvas kaitaliojimas, pvz., gedavimas dainose gali keisti gedėjimą, plg.:  „Aš ten gulėjau tris nedėleles, nėks manęs negedavo“ ir „Kad seselės rūtas skynė, Mane minavojo lr mane gedėjo“.

Regis, kad gedėjimas yra ne kas kita, kaip troškimas, kurį pirmiausia apibrėžia kūniškos reikšmės: trokšti „kankintis, negaunant gerti“, „dusti, trūkstant oro“, ir tik po to abstraktesnė ‒ trokšti „labai norėti, geisti“. Artimą reikšmę turi ir žodis mausti „ilgėtis, liūdėti, geisti ko nors“: „Vyras maudžia, kaip netenka pačios“; „Vaikelis nujunkytas (atjunkytas) motinėlės maudė“. Tai senovinė, mažai bežinoma žodžio reikšmė, nes šiandien  maudimą paprastai suvokiame kaip fizinį skausmą.

Skausmas dėl atsiskyrimo byloja, kad kūnas gerokai pranoksta apčiuopiamas jo ribas ir prasitęsia  į  artimuosius žmones ir  į supančią aplinką ‒   namus, kraštą, galiausiai netgi Tėvynę. Neatsitiktinai kalbant apie namus ir Tėvynę sakomi tie patys žodžiai, kaip ir apie artimuosius, plg. „Aš ilgiuos, kad nueinu į svečią žemę, kraštą, t. y. ilgu man yra“,   "Kai vaiką išleidau, tai jis dideliai maudė numų“, „Mauda savo tėviškės“. Vieta, kaip ir artimieji, tampa žmogaus dalimi, kurios atskyrimas teikia didelį skausmą.

Gedėjimas, gedavimas, troškimas, maudimas ‒ visi šie žodžiai reiškia skausmą ir ilgesį, kylantį iš atsiskyrimo. Tačiau žodis ilgėtis, skirtingai nuo kitų, dar įvardija ir atstumą, skiriantį gedintįjį nuo geidžiamo ‒ ilgą ar net neįveikiamą kelią. Ar šis kelias nėra simboliškai įveikiamas per Ilges ‒ kuomet artimųjų ne tik gedima-liūdima, bet ir geidaujama, geidžiama juos susitikti?

 

*Greičiausia turimi omenyje rudeniniai Sambariai, švęsti nuėmus derlių.

** Čia ir toliau Lietuvių kalbos žodyno pavyzdžiai pateikiami iš www.lkz.lt

Nuorodos

(1) Baltų religijos ir mitologijos šaltilniai, 2001, t. 2, p. 551.

(2) Baltų religijos ir mitologijos šaltilniai, 2001, t.  2, p. 596.

(3) J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 1962, p. 181.

(4) S. Daukantas, Raštai, 1976, t. 1, p. 546.

(5) Lietuviškos dainos, užrašė Antanas Juška, 1954, t. 1, nr. 210.

(6) K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1941, p. 281‒285.

(7) A. Juška, Lietuviškas žodynas, 1897‒1922.

(8) K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1941, p. 285.