Šiandien ‒ Žolinė. Iš vaikystės prisimenu ypatingą vasaros rytą, kuomet mama iš darželio skindavosi visų gražiausių to meto  gėlių, pati apsirengdavo marga suknele tarsi gėlė ir važiuodavo į Krekenavą ‒ Žolinėn...   Gimusi ir kone visą gyvenimą gyvenusi gimtajame Vainorių kaime, Panevėžio rajone, buvo neabejotinai „kultūros žmogus“ ‒ be galo vertino darželio ir sodo augalus, pati turėjo didžiulį darželį bei sodą, pilną pačių įvairiausių medžių (pasodino net graikinį riešutmedį, kuris pradėjo nokinti riešutus tik praėjus po jos mirties penkiolikai metų). Darželyje pasodino ir kadagį, kad Verbų dieną nebūtų rūpesčio, kur gauti kadagio šakelę. Visas pasaulis tilpo savojoje sodyboje, savajame darželyje ‒ nieko jame netrūko, nieko nereikėjo eiti skolintis...

Gėlių puokštės suskynimas ‒ svarbiausias liaudiškas Žolinės paprotys Vidurio Lietuvos kaime XX a. pabaigoje. Iš savo artimiausios aplinkos, savojo darželio (kuriame, tiesa, tuo metu viešpatauja jurginai ir gvazdikėliai (serenčiai), į Lietuvą per Europą kadaise atkeliavę iš Centrinės Amerikos,  kiniškos kilmės astros ir iš Šiaurės Afrikos kilę nasturtos) sutveriamas puošnus, kvepiantis pasaulis.  Savuoju darželiu apsiribojantis, bet suskliaudžiantis savyje visą žemės rutulį...

Visai kitoks žolynų pasaulis būtų atsukus laiką bent keletą dešimtmečių atgal. Marytė Andriuškevičienė iš Voskaičių bajorkaimio (Kėdainių raj.) pasakoja, kad tądien jos babytė vaikus siųsdavo į pievas pririnkti nesėjamų gėlių  (tuo tarpu namines gėles rinkti drausdavo).  Grįžusi iš bažnyčios, užkišdavo puokštę už pastogės, kad Perkūnas į namus netrenktų, ir su šeima sėsdavo valgyti švilpikųs, pagamintų  iš miltų tešlos su bulvėm ‒ šviežiom ar dar  iš senų atsargų. Be to, tąryt žmonės nešėsi šventinti ir po puokštelę javų ‒ rugių, kviečių, miežių, nelyginant kas ką tais metais sėjo. Laukinės žolelės ir savų laukų javai ‒ puokštė nuo darželio išsiplečia į laukus ir pievas, pasaulis platėja, o sykiu ir nebeperžengia savojo kaimo laukų ribų.

Marytės babytė, liepdavusi rinkti nesėjamas gėles, buvo gimusi XIX a. antrojoje pusėje. O Rytų Lietuvoje, ypač Dieveniškėse  ir Gervėčiuose nesėjamos gėlės (laukinės žolelės),  greta „sėjamųjų“, per Žolines teberenkamos ir šiandien. Ir ne tik žolelės: puokštę praturtina javai ir daržovės ‒ morkos, burokėliai, svogūnai, krapai, žirniai, pupos, grikiai, linai...  Žiūrėk, net ir nedidelis kopūstėlis priderintas. Greta jų, žinoma, obuoliai, įdėti į puokštę su visa obels šakele ar meistriškai pasmeigti ant medinių virbų. Puokštė išaugusi ir papilnėjusi, ypač todėl, kad į ją sudėta visų  javų ir kiek galima daugiau skirtingų daržovių. Nes viskas, kas bus įdėta į puokštę, kitais metais užderės. Rugiai iš puokštės netrukus bus panaudoti žiemkenčių sėjai, kiti grūdai ‒ avižos, miežiai, kviečiai bus supilti į aruodus dėl skalsos arba sulauks pavasarinės sėjos. Iš daržovių bus paruošta sriuba šeimai, kad visi būtų sveiki, morkų lapai ir dalis kitų daržovių atiteks  gyvuliams, kad linksmi šokinėtų. Tuo tarpu obuoliai, pradėti valgyti  tik nuo Žolinės, yra auka šeimos mirusiesiems, ypač jei šeimoje buvo mirusių vaikų: Dieveniškėse iki šių dienų tebegyvas tikėjimas, kad jei motina iki Žolinių suvalgys obuolį, jos miręs vaikas jo nebegaus ‒ Dievas danguje dalins visiems vaikams obuolius, o jį aplenks... O jei šeimoje kas mirtų, jam į karstą po pagalvėlę būtinai įdėtų šventintų žolių. Gervėčiuose tokiomis žolelėmis per laidotuves aprūkydavo kapą, „kad piktos dvasios nelįst prie numirėlio“.

Laukinės žolelės Rytų Lietuvoje ne tik grožis ir apsauga, bet ir vaistai. Žolinės puokštė ‒ ištisa vaistinė, kurios turtingumą padeda įsivaizduoti XX a. 4 dešimtmečio tautosakos rinkėjo Alfonso Bielinio užrašai iš Tverečiaus:

„Ažpažioj [= per Žolinę surinkti] žolynai pamačni nuo visų ligų: kaklinės [= difterito], pakrūcinės, dzieglių, kosulio. Švincia [žoles]: marijažolynis [= bitkrėslė], kiecys, avižos, miežiai, bacviniai, seklos, vosilkos [= rugiagėlės], sodo  žolynai: jurginiai, gvaizdikai, medeckos, rateliai, dziemedzys, baltuciai, žirnikiai, broleliai [= našlaitės], cebateliai [= mėlynoji kurpelė], pelūnas, mėtos. Mėtos mačija nuo kosulio, gvaizdikas nuo kerų, avižas su pienu geria nuo kaklo, bralelius – nuo vocies, pelūnų –  del apetito, nuo sopės, dziemedzys – nuo traukulių, bacvyniai vysadkiniai [sėjami burokėliai] su morkvom ir Dzievo pyrageliais (rugiuos skalsininkai [=paprastoji skalsė]) karvem duoda, kai sunkiai teliuojas, jurginį geria nuo liūdnumo, kai nerimascis ima, nei runkos, nei kojos kelia“.

Žolinių puokštė ‒ visas rinkinys šventų savybių: ji ir gydo, ir saugo namus, ir lemia javų, daržovių, sodų derlių, ir dargi pagelbsti po mirties.  Be viso to, tai tiesiog labai graži puokštė, kurioje dera šiuo metu žydinčios pievų žolės („laukinės“) ir gėlės („naminės“), o greta jų apversti šaknimis į viršų savo apvalius bei ištįsusius pavidalus rodo burokėliai, morkos ir svogūnai, prie jų priglunda kopūsto lapas, ilgais akuotais švelniai virpa rugiai, mirksi avižų akelės, svyra sunkūs kviečių grūdai. Kiekviena puokštė ‒ vis kitokia, priklausomai, kas darže ir laukuos auginama, kas darželyje žydi, kas pievose akį traukia. Renkant Žolinių puokštes, iš žiedų, šaknų ir vaisių tveriamas gražus ir turtingas pasaulis. Kitaip tariant, pasaulį pamatome tądien žydinčių ir derančių augalų akimis, juos stebėdami, išsirinkdami, nuskindami. Ir tas skinimas ‒  ne tik pasigrožėjimui (pasigrožėti taip pat galima ir augančia gėle), bet ir padėka. Dieveniškių moterys, besinešančios puokšeles į bažnyčią, tai paaiškina kaip padėką Marijai, „kad ana mumi priaugina duonos“. Už Marijos paveikslo nesunku įžiūrėti pačią Žemę ir jos deivę ‒ „Žemynėlę žiedkėlėlę, žydinčią rugiais, kviečiais ir visais javais“, daugybę kartų minimą XVII a. lietuvių apeiginėje praktikoje. O iškart po Žolinės pradedami sėti rugiai ‒ prasideda naujas ratas. „Po Žolini neaugs niekas, jau cik mes rinkdysim, bulves kasime“. Rugpjūčio 15-oji ‒  lietuviškos vasaros pabaiga.

 Žolinės pavadinimas yra kilęs nuo žolelių puokščių, kurios pačios vadinamos žolinėmis (kaip rašė Žemaitė,  per šventę „Kiekviena moteriškė su žoline kaip su šluota rankoj, suskinta visokių lauko žolelių“). Žodis gėlė pirmiausia vartotas pavadinti darželio gėlėms, o žolynas ‒ pievų žolelėms. Ir gėlių darželis senoviškai vadintas žolininku, kol dar ten augintos  gydančios ir kvepiančios žolelės... Be to, žodžiais žoline ir žolyne vadintas žolių gėrimas, kurį šiandien įvardijame lenkišku skoliniu arbata (lenk.  herbata), kilusiu iš lotyniško herba thea. Herba lotyniškai ‒ žolė, thea ‒ lotynizuotas kiniško arbatmedžio te pavadinimas. Tad „žolių arbatą“  išsiverstume į lietuvių kalbą kaip „žolių, pagamintų iš žolių, arbatinį gėrimą“, o vengdami tokio sudvigubinimo ir net sutrigubinimo galime ją visiškai tiksliai įvardinti tiesiog žolyne...

Paskutiniu pamąstymu Žolinės tema noriu iškelti bendruomeniškąją žolių puokštės pusę, kurios šiandien jau nebežinome.   XIX‒XX amžiaus etnografinė medžiaga suteikia žinių tik apie asmenines puokštes-žolines, tačiau būta ir visą bendruomenę apjungiančios žolių puokštės. XVII a. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybių“ autorius, rašė apie Verdainės kunigo Vilhelmo Martinijaus  stebėtą šventę, vykusią prie Šušės upelio ties tuometine Žemaitijos ir Prūsijos siena, skirtą padėkai už maistą ir gėrimą (pirmiausia javus, iš kurių kepama duona ir gaminamas alus) bei ant karties keliamą žolių puokštę, vėliau padalijamą visiems susirinkusiems:

„Žemaitijos pusėje buvo ąžuolas, o prie jo, už kokių penkių žingsnių, gana didelis akmuo. Netoli nuo akmens buvo iškelta aukšta kartis, jo manymu, mažiausiai 8 sieksnių aukščio [1 sieksnis = 57‒63 cm], ant jos ištemptas ožkos kailis, o virš jos galvos sukurptas didžiulis kesulas iš javų ir žolių. Minėtas Martinijus kaip tik priėjo artyn, kai jie tą kartį ištraukė ir jos idolą nuėmė, tačiau prieš tai jis pastebėjo, kad prie akmens, ant kurio buvo pastatytas pripiltas kaušelis, stovi senas vyras. Netrukus priėjo sena gerai apsirengusi moteris ir su dideliu ąsočiu, kurį senasis vyras ‒ norėtume vadinti jį vaidulučiu ‒ iš jos paėmė, šiek tiek įpylė į kaušelį, paėmė jį į ranką ir meldėsi, bet ką jis kalbėjo, dvasininkas negalėjo girdėti ir pasišalino, norėdamas išreikšti savo nepasitenkinimą. Tačiau, uoliai paklausinėjęs, jis sužinojo, kad jie dėkojo savo dievybei, duodančiai jiems valgį ir gėrimą, maistą ir išlaikymą, tačiau nenorėjo pasakyti jos vardo.

Po maldos jaunimas susiėmęs už rankų šoko aplink ąžuolą ir kartį, bet šitas šokis tuoj baigėsi, kai tik vaidulutis vėl ėmė melstis su kaušeliu. Po maldos išgėręs kaušelį, jis palietė kartį, prie kurios visi prišoko, ją ištraukė ir visi stvėrėsi už puokštės. Ožkos kailį pasiiėmė vaidulutis kaip atlygį už savo pastangas, o žoles, buvusias ant karties, labai taupiai išdalijo visiems.  Tada jie visi susėdo aplint ąžuolą ir akmenį, o vaidulutis ant akmens padėjo ožkos kailį ir, atsisėdęs ant jo, sakė prakalbą apie jų kilmę ir senuosius papročius, tikėjimą ir kt., minėdamas Žemyną, Perkūną ir kitus. Po pasakytos prakalbos jie visi galva nusilenkė žemei. Kai jis nulipo nuo akmens ir įsimaišė tarp žmonių, prasidėjo valgymas ir gėrimas, trukęs tris dienas. Ožkos kailį jie esą šitaip iškėlė prasidėjus žiemkenčių sėjai“ (Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės“, t. III, 2006, p. 261‒263).

Nėra jokių abejonių dėl šventės laiko ‒ M. Pretorijus pažymi, kad ji vyko prasidėjus žiemkenčių sėjai, o Žemaitijoje, kaip XIX a. viduryje rašė Adomas Liudvikas Jucevičius, rugiai buvo sėjami nuo švento Lauryno (rugpjūčio 10 d.)  iki švento Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.). Taigi, tai yra žolių žydėjimo pabaiga ir sėjos pradžia; du apeiginiai dalykai ‒ puokštė ir ožkos kailis kaip tik atspindi žolių rinkimo laikotarpio pabaigą  ir naujojo javų ciklo pradžią (ožys, turintis barzdą ir ilgą plauką, žemdirbystės apeigose siejamas su javų įsišaknijimu jiems dygstant).  Šventės metu aukštai ant karties iškeltas žolių „kesulas“  yra asmeninių puokščių bendruomeninė išraiška.  Tai simbolinė žolių visuma ‒ po šventės  kiekvienas įgyja dalelę šventybės, kuri tačiau lieka išlieka  vientisa vidinių bendruomenės  ryšių pagalba.

Čia dar norisi pridurti žodį žolynija, kuris, nors lietuvio ausiai skamba tarsi kuopinis žolių (žolynų) visumos apibūdinimas, iš tiesų yra etnografinis Žolinės šventės pavadinimas: Žolynija ši šventė vadinama Skudutiškyje (Molėtų r.) ir kitose Aukštaitijos vietovėse. Skirtinguose Lietuvos kraštuose įvairuojantys Žolinės pavadinimai ‒ Žolinės (daugiskaita), Žolių šventė, Javo žolinė  rodo, kad sutelkiamas dėmesys tai į dalį, tai į visumą (tai į vieną puokštę, kurią nesunkiai galėtume įsivaizduoti  laikomą dieviškos būtybės rankoje, tai į daugelį asmeninių puokštelių), kurios tačiau viena kitą persmelkia ir išreiškia, nes šventybės dalis visada yra visumos ženklas ir takas, vedantis link bendrystės ‒ augalų, žmonių ir dievybių.

Paveikslėliai

1. Grūdai, krapų sėklos, darželio gėlės ir džiovintas burokėlis ‒  pernykštės Ažpažios (Žolinės) puokštės likutis. Žižmų kaimas (Dieveniškių apyl., Šalčininkų r.), 2014. D. Vaitkevičienės nuotrauka

2‒6, 10. Ažpažia (Žolinė) Girių kaime (Gervėčių apylinkė, Baltarusijos respublika) 2010 m. D. Vaitkevičienės nuotraukos

7‒9, 11‒12. Ažpažia  Gervėčiuose (Baltarusijos respublika) 2010 m. D. Vaitkevičienės nuotraukos

13‒15. Ažpažia Dieveniškėse (Šalčininkų r.) 1996 m. V. Vaitkevičiaus nuotraukos