Atgijo prieš pusmetį, Strėvos mūšio karžygiams skirto žygio dienomis Belezuose atrastas piliakalnis – vėjuotą liepos 6-osios vakarą Bajorų archeologinės ekspedicijos narių ir bičiulių rate Giedrius Vaivilavičius iš titnago kibirkšties čia po šimtmečių pertraukos įkūrė ugnį. Kartu su jos liepsnomis kilo, apgaubė šventumo jausmas. Negaliu tiksliai prisiminti, bet svarstau, kad prieš daugelį metų panašiomis aplinkybėmis mane galėjo ištikti – įtraukti ir persmelkti prigimtinė lietuvių tautos kultūra. To jausmo lydimas leidausi šventviečių keliais.

Nepaprastas Lietuvos piliakalnių bruožas – žadinti, telkti, įkvėpti – nėra išsamiai aprašytas, tačiau akivaizdus, žinomas iš mūsų šviesuomenės lūpų (belankant piliakalnius susitvirtino mano lietuviškumas rašė autobiografijoje dr. Jonas Basanavičius) ir gyvas šiandien. Prieš akis iškyla pirmųjų Sąjūdžio metų sambūris ant Seredžiaus piliakalnio, aukštai iškeltos vėjyje plazdančios trispalvės. Jei kopti aukštyn, jei ieškoti įkvėpimo, tai ant piliakalnių! Jie mus sieja su protėviais, jie liudija krašto kultūros didybę. Piliakalnių mastas ir jėga prilygsta lietuvių kalbos įtaigai, giesmių grožiui, papročių dermei; tai nedaloma ir neįkainuojama visuma.

Prasmingas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas 2017-uosius paskelbti piliakalnių metais nuo šiol garsiau primins ir ryškiau ženklins kelią, kuriuo šimtmečius ėjo lietuvių gentis. Telksimės ten, kur ji kilo, tvirtėjo ir išaugo. Kiekvienas supiltas piliakalnis, suneštas po saują, kepurę ir prijuostę, šiandien yra dalelė tautos, jos kūno dalis. Žemė, ir pats mažiausias grumstelis, susieja žmones su vietomis, per amžius saugo atmintį.

Klausimas kaip pajusti Lietuvos piliakalnių galią be mažiausios abejonės yra asmeninis. Ji patiriama šventiniuose sambūriuose ir vienumoje, gali persmelkti kūną kaip daina, sakmė, devynbalsės giesmė, gali kvepėti čiobreliais ir ievomis, kurstyti vaizduotę, reikštis poetinėje kūryboje ir vaizduojamajame mene.  

Paprastai piliakalniais grožimės atsitraukę nuo jų ir artėdami, sekdami žemės paviršiaus bei medžių bangavimą. Takeliu arba laiptais kopdami aukštyn matuojame piliakalnių aukštį. Šlaituose augančias žemuoges norisi rinkti, o augančius medžius senolius paliesti, jų įsitverti. Kartais atrandame paūksmę, kurioje labai gera atsikvėpti (prieš akis iškyla vaizdas iš po klevo į panerį Kernavės Pilies kalno pakraštyje).

Labai svarbi galimybė nuo piliakalnių apsidairyti, nes žvelgiant į tolį išsiplečia supančio pasaulio ribos, užburia krašto spalvos, kartu su kilusiu džiaugsmu sustiprėja laisvės pojūtis ir tą pačią akimirką apima laimė. Ant piliakalnių lengva justi, kad gimtosios šalies grožis, paslaptingi mitai ir istorijos didybė yra tautą maitinanti galia sutelkta vienoje vietoje ir skirta kiekvienam iš mūsų.

2015 m. liepos 17 d., Bajoruose

Paveikslai

1) Belezų kaimo (Elektrėnų sav.) piliakalnis iš pietų pusės. Ž. Montvydo nuotrauka

2–4) Ugnis iš Giedriaus Vaivilavičiaus rankų. Ž. Montvydo nuotraukos